Susipažinkim (III): „5 malūnai“, The Rooster Gallery, Markučių dvaro muziejus, galerija „Vartai“ ir Pamėnkalnio galerija

kairėje Polina Verbytska „Outsiders“ (nuotr. autorės), dešinėje-Martynos Plioplytės-Zujienės ir Liucijos Dervinytės „Vandenyno sriuboje“ (nuotr. Ineta Armanavičiūtė) - Marija Marcelionytė-Paliukė. „5 malūnai“ arch.

„5 MALŪNAI“

Kuo ypatinga jūsų dabartinė paroda?

Pirmus du SU-MENĖK projekto savaitgalius galerijoje veikia Polina Verbytska (1989, Kijevas) – menininkės ir skulptorės iš Ukrainos paroda „Autsaideris“. Kitus du savaitglius lankytojai kviečiami į Martynos Plioplytės-Zujienės ir Liucijos Dervinytės parodą „Vandenyno Sriuboje“, kurioje autorės apžvelgia žmogaus pasirinkimų poveikį aplinkai, paliesdamos plačiai paplitusią plastiko taršos problemą.

Kokiu įdomiu faktu galėtumėte pasidalinti apie jūsų įstaigą? Papasakokite, ko galbūt apie jūsų įstaigą nežino lankytojas?

Šiais metais galerija „5 malūnai“ tarptautinėje meno mugėje ArtVilnius išrinkt aviena iš geriausių ArtVilnius mugės galerijų!
Keli faktai:

tai pati saugiausia VDA galerija – 24 val. yra saugoma Akademijos budėtojų;
tai ilgiausias darbo valandas ir be jokių išeiginių dienų dirbanti VDA galerija;
tai lankomiausia VDA galerija, nes kiekvienas įžengdamas į VDA Naujuosius rūmus (Malūnų g. į) beveik „atsitrenkia“ į parodą, kūrinį ar nuorodą;
ir dar kartą – tai pati saugiausia VDA galerija, bet jau kita prasme. Jei kažkas nepavyksta kaip planuota – čia galioja nerašytas susitarimas, kad vis tik tai eksperimentinė ekspozicinė erdvė;
tai lanksčiausia VDA galerija, nes ji veikia be griežto išankstinio parodų plano, vien tik iš idėjos ir nenumaldomo tikėjimo kūryba, bet gal būtent todėl, čia visada kažkas vyksta;
tai laisviausia VDA galerija. Šio teiginio aiškinti nebūtina, nes laisvę kiekvienas supranta savaip.

Kelintus metus dalyvaujate SU-MENĖK iniciatyvoje? Kaip manote, kuo ši iniciatyva svarbi tiek meno įstaigoms, tiek pačiam Vilniaus miestui?

Antrus metus. Galerijas, meno erdves atranda žymiai platesnė visuomenės dalis. Per tokias iniciatyvas miestas tampa labiau atviru, telkia bendruomenes, yra braižomas unikalus kultūrinis Vilniaus žemėlapis.

THE ROOSTER GALLERY

Kuo ypatinga jūsų dabartinė paroda?

Tai galerijoje debiutuojančio jaunojo tapytojo Emilio Benedikto Šepučio personalinė paroda „Kriptik“. Parodoje eksponuojami darbai referuoja į „Yu-Gi-Oh!“ kolekcionuojamas žaidimo kortas. Paremtos populiaraus japoniško animacinio filmo siužetu, jos buvo išleistos 1999 m. ir iki šiol yra populiarios. Kortų vaizdinija įkvėpta įvairiausių kultūrinių tradicijų nuo Senovės Egipto religijos ir kultūros elementų iki populiariosios kultūros ženklų. E. Šepučio drobėse išlaikoma šių kortų struktūra ir jos pagrindiniai elementai (vaizdas, pavadinimas, aprašymas) – tarsi šablonas menininko kuriamam vaizdų katalogui, savai kortų kolekcijai – tik jau kitoje medijoje ir kitu formatu.

Kokiu įdomiu faktu galėtumėte pasidalinti apie jūsų įstaigą? Papasakokite, ko galbūt apie jūsų įstaigą nežino lankytojas?

„The Rooster Gallery“ – viena aktyviausių Lietuvos meno scenos dalyvių. Nuo 2008 m. išskirtinai su jaunosios kartos menininkais dirbanti galerija populiarina tapybą, ieško perspektyviausių talentų ir reprezentuoja šiuolaikinės tapybos tendencijas. Nuosekli tarptautinė veikla ir užmegztas platus kontaktų tinklas paskatino ne vieno tapytojo tarptautinį pripažinimą. Galerija aktyviai dalyvauja ne tik Lietuvos meno rinkoje, bet ir meno mugėse užsienyje – Art Dubai, ENTER (Kopenhagoje), Art Brussels, Tbilisi Art Fair. Taip pat galerija išsiskiria tuo, jog yra mobili ir dažnai keičia parodų erdves.

Kelintus metus dalyvaujate SU-MENĖK iniciatyvoje? Kaip manote, kuo ši iniciatyva svarbi tiek meno įstaigoms, tiek pačiam Vilniaus miestui?

SU-MENĖK projekte galerija dalyvauja nuo jo atsiradimo. SU-MENĖK metu visuomet sulaukiamas didelis srautas lankytojų. Džiugu, kad auditorija būna įvairi - parodas lanko ne tik nuolatiniai galerijos lankytojai, bet ir šeimos su vaikais, jaunimas bei senijorai, kurie galbūt rečiau užsuka į meno įstaigas. Renginys, vykstantis šaltuoju ir tamsiuoju metų laiku, kai renginių ir veiklų yra mažiau, pagyvina kultūrinį Vilniaus miesto gyvenimą.

*E.B. Seputis, Temporary kings, 2023 - ju ju. „The Rooster Gallery“ arch.*

MARKUČIŲ DVARO MUZIEJUS

Kuo ypatinga jūsų dabartinė paroda?

Ši paroda – tai pasakojimas apie šuniuką Žirnį, jo gyvenimą ir keisčiausius nutikimus. Apie taikų buvimą kartu su kita rūšimi. Apie santarvę, ramybę ir džiaugsmą, kurį mums dovanoja bendravimas su gyvūnais.

Kodėl apie Žirnį?

Parodos autorė, piešinio, grafikos, tekstilės, instaliaciojs ir skulptūros srityse dirbanti šiuolaikinio meno atstovė, dailininkė Aušra Kleizatė atsako: Nes nenusakomai smagu matyti jį laimingą – išsitėškusį ant nugaros lovos vidury, kai sapnuodamas drebina kojytes ir šypsosi amerikoniškais savo dantimis. Nes jis puikiai išmano tekstilę, tad visuomet pasivagia pačias geriausias, pačias minkščiausias vilnones skaras. Jei ant grindų ar lovos palieku rūbus ir juolab kai retsykiais ištiesiu naują audinį, Žirnis tuoj pat puola ant jo voliotis tikrindamas kokybę.Jis gali su svarmenimis dantyse įšokti į lovą – ten, matyt, slapta treniruojasi.

Po lova – alternatyvus Žirnio pasaulis su įvairių vilnonių audinių kolekcija. Ten pat veikia rytietiško maisto restoranas, kuriame valgoma pagaliukais. Dar ten kartais bausmę atlieka (kai nusikalsta) kuris nors iš Žirnio draugų, jų jis turi kelis: Karvę, Asilą, Haskį, Varlę ir Pirštinę.
Rytiniai jo žaidimai lovoje vadinasi „tunelis“ ir „šalikas“. Dar jis mėgsta šunų liaudies žaidimą „rankovė, rankovė“. Dieną populiarus žaidimas „tu mane maitink, o aš nevalgysiu“, kartais virstantis priekaištais: „Maisto turėjau gauti tris kartus, ne du!“ arba „Tai ką, ryžių nebus?!“
Be to, jis labai geras mokytojas – kaip apsibrėžti savo teritoriją, kaip išsirinkti ir vėliau neabejoti, kaip siekti tikslo. Bet labiausiai jis mane išmokė dabarties, nes į mūsų gyvenimą šuniukai dažniausiai ateina jaunesni už mus, o į šunelių rojų iškeliauja vyresni. Leisdama laiką su Žirniu – jis nepakeičiamas draugas – suvokiu, kad tai, kas geriausia, visada šalia.

Žirnį dažniausiai piešiu rytais, prie kavos. Tie rytiniai prasipaišymai nepaprastai smagūs ir malonūs, jie dovanoja pabuvimą čia ir dabar – paprastai, be pozų ir fanaberijų, nesistengiant braidyti po labai gilias upes. Pernelyg paprasta? Oi ne, turiu pasakyti, kad tai labai sudėtinga. Nes tuomet piešiu Dievo kūrybos, gyvenimo ir gyvybės linijų grožį."

Kokiu įdomiu faktu galėtumėte pasidalinti apie jūsų įstaigą? Papasakokite, ko galbūt apie jūsų įstaigą nežino lankytojas?

Markučių dvaras ilgą laiką buvo žinomas Literatūrinio A. Puškino muziejaus vardu, bet neseniai jam buvo grąžintas istorinis Markučių dvaro vardas. Dažnai žmonės, matydami kuklaus eksterjero pastatą, užėję į vidų nustemba čia radę gražų ir turtingą interjerą.

Pats pastatas – vienintelis medinis Vilniaus dvaras ir, pasak architektūros istoriko dr. M. Daraškevičiaus, modernus šveicariškos vilos prototipas – buvo pastatytas 1868 m. ir nuo laiko nebuvo perstatytas. Unikaliu šį dvarą daro ir pagrindinę ekspoziciją sudarantys 6 autentiškai apstatyti XIX a. pabaigos kambariai: visi juose saugomi baldai, namų apyvokos reikmenys, meno kūriniai, knygos, nuotraukos ir kiti muziejaus eksponatai – tai dvaro savininkams priklausę daiktai.

Kiekvieną savaitgalį muziejuje vyksta paskaitos, koncertai, dirbtuvės, edukaciniai užsiėmimai ir kiti renginiai.

Galerija apšviečiama vakarinėmis valandomis – darbai atrodo dar įspūdingiau!

Kelintus metus dalyvaujate SU-MENĖK iniciatyvoje? Kaip manote, kuo ši iniciatyva svarbi tiek meno įstaigoms, tiek pačiam Vilniaus miestui?

Markučių dvaro muziejus SU-MENĖK iniciatyvoje dalyvauja antrus metus. Tarp kitų miesto muziejų ir galerijų, Markučių dvaras retai lankytojų identifikuojamas, kaip potenciali erdvė šiuolaikinio meno pristatymui, tad labai džiaugiamės, kad dažnam lankytojui Markučiuose sustojęs SU-MENĖK autobusas - tai proga pirmą kartą aplankyti arba iš naujo atrasti mūsų muziejų. SU-MENĖK metu didėjantis lankytojų srautas aiškiai rodo, kad iniciatyva naudinga ir pačiam Vilniaus miestui, nes tai skatina vilniečius bei miesto svečius domėtis menu ir plėsti akiratį, atrandant gausias miesto kultūrines įstaigas.

*Aušros Klezaitės piešinių paroda* „*Šuo Žirnis ir jo pasaulis*“ -*Varvara Puškina. Markučių dvaro muziejaus arch.*

GALERIJA „VARTAI“

Kuo ypatinga jūsų dabartinė paroda?

Galerija VARTAI vasario mėnesį pristato net dvi šiuolaikinio dizaino parodas, kuriose lankytojams suteikiama proga susipažinti su jaunaisiais Lietuvos dizaineriais: Kotryna Butautyte, Viliumi Dringeliu, Ievos Baranauskaitės ir Rūtos Palionytės duetu, jų inovatyviomis ir labai skirtingomis praktikomis, požiūriu į dizainą ir mus supančią aplinką. Kartu parodoje „Bastūnai“ pristatomus kūrėjus, V. Dringelį ir K. Butautytę, jungia savaip interpretuojamos technologijos ir medžiagų apdirbimas, jų panaudojimas, atsisakant griežtų produkto gamybos taisyklių ir perkuriant jų prasmes. Todėl klaidos, nuo vartotojo akių (pa)slepiami gamybos artefaktai, kaip suvirinamo siūlės, purslai, oksidavimasis ar natūralus medžiagos dėvėjimasis, tampa pagrindiniais, dizainerius vienijančiais, estetiniais elementais.

V. Dringeliui bastymasis – tai klajojimas tarp miesto erdvių ir buities elementų, kurių vaizdinius ir istorijas, pasitelkiant folijos įspaudus, dizaineris reorganizuoja ir transformuoja į unikalius pasakojimus. K. Butautytei tai savotiškos „choreografijos“ paieškos, kur tekantis metalas, studijoje atlikusios cinko plokštės ar lydoma plastmasė tampa atlikėjais, diktuojančiais objekto formą, funkcionalumą ir galimą santyki su jį naudosiančiu žmogumi.

Vasario 15 d. atsiveriančioje parodoje „Kieti minkštumai“ Ieva Baranauskaitė ir Rūta Palionytė pristatys naujausią savo tyrimą apie natūralių medžiagų panaudojimo ir pernaudojimo būdus, jų regeneravimo galimybes dizaino srityje. Autorės, įprasmindamos autorinio dizaino potencialą ir skirtingus gamybos metodus: rankų darbą, skaitmeninį 3D modeliavimą, kūrybinį perdirbimą (upcycling), atskleis natūralaus vaško panaudojimo galimybes ir funkcijos nebeatliekančių šviestuvų, suprojektuotų XX a. 6-ajame ir 7-ajame dešimtmetyje, komponentų ir elementų inkorporavimą kuriant tūrinius šviesos (apšvietimo) objektus. Daugiasluoksnė naujo (organinės kilmės mišinio tūriai) ir seno (metalo ir stiklo komponentai) kombinacija įgyja nostalgijos, nukreiptos į ateitį, naratyvą. Tai kūrybinio individualizmo duoklė buvusiam daiktui, suteikiant galimybę atpažinti kuo jis buvo ir kuo tapo.

Kokiu įdomiu faktu galėtumėte pasidalinti apie jūsų įstaigą? Papasakokite, ko galbūt apie jūsų įstaigą nežino lankytojas?

Galerija VARTAI yra viena iš seniausių privačių komercinių galerijų Baltijos šalyse. Savo veiklą pradėjusi dar 1991 m., nuo pat pradžių ji tapo reikšminga erdve, kurioje visuomenę galėjo pasiekti ne tik menininkai, bet ir muzikantai. Pirmąjį savo gyvavimo dešimtmetį skyrusi užpildyti žinių spragas apie Lietuvos meną XX a. pradžioje, antrąjį ji sutelkė dėmesį į šiuolaikinio meno reprezentavimą bei tarptautinę veiklą.

Galerija Lietuvoje pristatė itin žymius užsienio menininkus, kaip Louise Bourgeois, Hans Op de Beeck, Jesper Just, Erwin Wurm, Luc Tuymans ir kt., taip pat ji yra vienintelė privati galerija, pristačiusi Lietuvą Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje 2009 m. Nuo 2019 m. galerija praplėtė savo veiklą visuomenei pristatydama šiuolaikinį kolekcionuojamą dizainą tarptautinėse grupinėse parodose , o nuo 2021 m. pirmoje savo salėje įkūrė erdvę SHOWROOM, kuri apjungia šiuolaikinį meną ir dizainą bei suteikia galimybę dizaineriams išsamiau pristatyti savo kūryba parodų formatu.

Kelintus metus dalyvaujate SU-MENĖK iniciatyvoje? Kaip manote, kuo ši iniciatyva svarbi tiek meno įstaigoms, tiek pačiam Vilniaus miestui?

Galerija SU-MENĖK programoje dalyvauja nuo pat šios iniciatyvos pradžios. Tai puiki galimybė Vilniaus gyventojams ir svečiams plačiau susipažinti su šiame mieste nenustojamai verdančia kultūra.

*Galerija VARTAI. Klajokliai Butautyte, Dringelis (2024) - Lukas Strolia*

PAMĖNKALNIO GALERIJA

Kuo ypatinga jūsų dabartinė paroda?

Pamėnkalnio galerijoje vyksta Lietuvos tapybos meistro Henriko Čerapo kūrybos paroda „Suvartoto laiko kolumbariumas“ (parodos kuratorė – Agnė Kulbytė). Ekspozicija simboliškai pavadinta kolumbariumu, išryškinant praeinančio laiko faktorių. Įdomus faktas, kad šiemet sukanka lygiai trisdešimt penkeri metai po pirmosios menininko parodos, surengtos toje pačioje erdvėje, Pamėnkalnio galerijoje (tuometinėje Dailės fondo galerijoje). Parodoje pateikiama savotiška tapybinio laiko išklotinė, it nedidelė kūrybinio vyksmo santrauka. Parodos kūriniuose fiksuojamas nematomas ir „nereikšmingas“ laikas. Pasak autoriaus, pažymėtos dienos ženklina egzistencijos tikrumą, o nepažymėtos lieka užmarštyje kaip tuščios spragos.

Kokiu įdomiu faktu galėtumėte pasidalinti apie jūsų įstaigą? Papasakokite, ko galbūt apie jūsų įstaigą nežino lankytojas?

Pamėnkalnio galerija – viena pirmųjų nevyriausybinių galerijų Lietuvoje, Vilniuje veikianti nuo 1960-ųjų metų. Per daugiau nei šešiasdešimt metų patyrusi įvairių architektūros, turinio ir įvaizdžio transformacijų, šiandien galerija telkiasi ties modernaus ir šiuolaikinio meno sklaida. Įsikūrusi judrioje sostinės centro sankryžoje, Pamėnkalnio galerija – tai atvira erdvė, kurioje susitinka idėjos ir sumanymai, kūrėjai ir meno mylėtojai. Galerijoje taip pat veikia lankytojų pamėgta kavinė „Elska“ bei nedidukė meno kūrinių parduotuvė. Įėjimas į galerijos renginius – visada laisvas ir nemokamas.

Kelintus metus dalyvaujate SU-MENĖK iniciatyvoje? Kaip manote, kuo ši iniciatyva svarbi tiek meno įstaigoms, tiek pačiam Vilniaus miestui?

Pamėnkalnio galerija dalyvauja SU-MENĖK iniciatyvoje nuo pirmųjų jos užgimimo metų. Nuo pat pradžių sudomino idėja paversti niūrųjį vasarį gyvu, pulsuojančiu kultūros maršrutų mėnesiu. Pastebime, kad SU-MENĖK metu galeriją aplanko niekada čia anksčiau nesilankę žmonės, todėl šis modelis pasiteisina visuomenės edukacijos atžvilgiu, augina institucijų auditoriją. Džiugina, kad iniciatyva ne tik tęsiama, bet ir įtraukia vis daugiau meno erdvių, stiprindama Vilniaus kaip kultūros miesto įvaizdį.